Miškininkų dienos išvakarėse prie užrakintų Zarasų miškų urėdijos durų rinkosi gerai žinomi miškininkai, žmonės ilgus dešimtmečius paaukoję žaliųjų valdų puoselėjimui ir šiandien susirūpinę Lietuvos miškų likimu.
Jie dega žvakeles ir deda jas ant urėdijos pastato laiptų. Į dešimtmečius buvusių jaukių ir mielų savo namų vidų jų jau niekas nepakviečia ir neįleidžia. Jie tušti ir užrakinti jau dveji metai. Tai tartum paminklas arba liudytojas, kad ir Zarasų krašte ilgus dešimtmečius miškais buvo tinkamai, atsakingai rūpinamasi, kad ne viena vietinių eigulių, girininkų, miškų ūkio specialistų karta dirbo tam, kad miškai duotų ne tik ekonominę naudą, bet ir gražiai žaliuotų. Buvo laikai, kai Zarasų rajono miškus sodino, prižiūrėjo, puoselėjo pustrečio šimto miškininkų. Prieš dėl antikonstitucinės reformos uždarant Zarasų urėdiją, joje dirbo 56 miško darbininkai, eiguliai, girininkai, miškų ūkio inžinieriai, kiti specialistai bei darbuotojai. Beveik pusė jų liko be darbo, niekam nereikalingi.
Spengiančioje tyloje ir žvarboko vėjo plazdenamų žvakelių šviesoje –
apnuogintas miškininkų skaudulys – jie niekam nereikalingi, visiškai užmiršti,
niekas nepaspaudžia rankos profesinės šventės proga, nepadėkoja už pasišventimą
ypač svarbiam ir reikšmingam miškininko darbui, už dešimtmečius puoselėtą
brangų turtą – miškus. Dar labiau šiems žmonėms skauda matant, kaip jų
išaugintas miškas šiandien beatodairiškai naikinamas, kertamas, kaip
neatsakingai ir galimai nusikalstamai elgiamasi su brangiu turtu – nukirsta ir
palikta miške tiesiog supūti mediena.
Į šios akcijos dalyvius kreipiasi buvęs Zarasų urėdas, besikuriančios
bendruomenės „Miško broliai“ pirmininkas Rimantas Jurevičius. Jis
apgailestauja, kad prieš dvejus metus kelių iniciatorių pastangomis buvo
sugriauta nusistovėjusi Lietuvos miškų tvarkymo sistema ir ištuštėjo šis
urėdijos pastatas. Jis buvo ne tik miškininkų darbovietė, bet ir turėjo svarbią
kultūrinę reikšmę. Siame pastate rinkdavosi ir jaunieji miško bičiuliai,
šauliai ir čia vyko įvairūs prasmingi užsiėmimai.
R. Jurevičius susirinkusiesiems priminė, kad miškų svarba minima jau Pirmajame
Lietuvos Statute 1529 m. 1557 m. Valakų sistemos įsakymu žemės ūkiui netinkamus
plotus nurodyta palikti užaugti miškais. Pirmoji mūsų krašte Ežerėnų urėdija
įkurta 1920 m. Jos pastatas buvo S. Dariaus ir S. Girėno g. Nr. 13. Tikimasi
tiksliai nustatyti jos vietą ir pažymėti.
Kitais metais urėdijai Zarasų krašte būtų sukakę 100 metų. Ir nors ji prieš
dvejus metus panaikinta, 2020 m. Zarasuose bus surengta miškininkų konferencija
ir šis jubiliejus deramai paminėtas.
Ilgametis miškininkas, Zarasų rajono savivaldybės administracijos direktorius
Benjaminas Sakalauskas sako, jog uždegdami žvakeles minime antrąsias miškų
sistemos išdraskymo metines. 2017 m. liepos 17 d. Seimas priėmė
antikonstitucinį įstatymą dėl miškų reformos. Jis bendruomenės „Miško broliai“
nariams įteikė stilizuotą „padėką“, vaizduojančią pusiau perplėštą Konstituciją
ir paprašė ją perduoti Seimo pirmininkui Viktorui Pranckiečiui.
B. Sakalauskas šį laikmetį įvardijo „Klanų klestėjimo dešimtmečiu“. Pasak jo,
ieškant 100 mln. eurų pensijoms padidinti, šiuos pinigus ketinama atimti iš
ūkininkų, panaikinus jiems taikytą lengvatinį akcizą degalams, tuo tarpu
spaudoje rašoma, kad dėl netinkamos, pažeidžiant įstatymus atliktos miškų
reformos, nemokšiško miškų turto valdymo, galimai korupcinių nusikalstamų
ryšių, per metus iš miškų netenkama 68 mln. eurų.
B. Sakalauskas padėkojo bendruomenei „Miško broliai“ už šią prasmingą akciją.
Pasak jo, uždegtos žvakelės byloja, kad miškų ūkis Lietuvoje sužlugdytas jau
negrįžtamai.
Ilgametis miškininkas Jonas Malakauskas pakvietė visą rajono bendruomenę
pareikšti susirūpinimą dėl beatodairiškai kertamų miškų ir neatsakingai
tvarkomos brangios medienos, kuri miškuose guli jau kone metus ir pūva.
Buvę miškininkai įtaria, kad taip elgiamasi sąmoningai, taip ruošiant pigią
žaliavą Kėdainiuose statomai gamybos įmonei.
Valdas Šerėnas
